Lietuvoje e-sportas merdi, nes simracing’as (ne)egzistuoja

Prieš porą mėnesių viename naujienų portale didžiule antrašte (net keista) buvo pasakyta: “Elektroninis sportas Lietuvoje merdi”. Man, kaip šios srities veikėjui tikrai tapo įdomu, kam mūsų mažoje šalyje, kur kompiuteriniai žaidimai ar simuliatoriai tėra laisvalaikis (o tie, kas tuo užsiima rimčiau, yra vadinami kiek kitaip, nei priimta vakarų valstybėse) parūpo elektroninis sportas. Nuteikė optimistiškai.

Tik atvertus straipsnį už akių užkliuvo įvairių žaidimų pavadinimai, kurie populiarūs visame pasaulyje – DOTA, Counter Strike, WoW (World of Warcraft) ir t.t. Kaip jau buvau nusiteikęs, perskaičiau lygiai tą patį, ką ir apie (išskyrus krepšinį) Lietuvos sportą – “nėra pinigų”, “nepakankamas pasirengimas”, “neprofesionalus lygis” ir panašios nesąmonės. Tai gali galioti tiems tikriems sportininkams, kurie į Olimpines žaidynes važiuoja tik šiaip sau. Tai negalioja ir negali galioti kompiuterinių žaidimų žaidėjams – nusiperki žaidimą ir šlifuoji įgudžius, o tada važiuoji į turnyrus ir čempionatus, o ten išloši gero pinigo. Bet mūsų skūpa visuomenė didžiuojasi tuo, kad žaidimą atsisiuntė ir už jį nemokėjo. Čia iškyla dar didesnė problema, nes dažniausiai taip “susiveiktas” žaidimas netenka 60 – 70% galimybių, dėl ko žaidėjas ir negali parodyti savo įgūdžių plačiam kitų žaidėjų ratui pasaulyje. Todėl niekas nevažiuoja į turnyrus ir ten nelaimi. Skiriasi mentalitetas. Mane kiek nustebino tai, kad nė kart nebuvo paminėta virtualių lenktynių sritis, turinti 3 dideles, galingas bendruomenes, kuriuose čempionatų meistriškumo lygis gal net aukštesnis nei Mongolijos žiedinių lenktynių čempionato. Bet tai tik icebergo viršūnė, lyginti su tuo, su kuo teko susidurti.

Paskaičius toliau, radau vieno entuziasto mintis, kaip jie su dar keliais bendražygiais kurs asociaciją ar organizaciją, “vienijančią visus šios srities žinovus, ekspertus ir megėjus”, ir padėsianti išgarsinti Lietuvą e-sporto srityje pasaulyje. Užmojis gražus, ir reikalas turintis tikrai gan stiprią perspektyvą. Susisiekus su šios idėjos autoriais, pasidarė aišku tik viena – toks dalykas kaip simracing’as išvis nėra apibrėžtas ar aiškus, ir kad jiems “reikia daugiau informacijos”, baiminamąsi, kad jis neturi perspektyvos ir pnš, reikalaujama parodyti tai iš kitos pusės, o parodžius netinka ir nesutampa su jų principais ir pnš.

Didžiausia frustracija kyla būtent čia – kuo šaudymas į galvas, kareivėlių siuntimas į piktojo burtininko pilį, dangoraižio dydžio monstro žudymas yra pranašesnis už automobilių (kad ir virtualias) lenktynes ir gali predentuoti į finansavimą ir rėmimą, galų gale didžiuosius čempionatus dėl piniginių prizų? Jei paklausinėtumėte simracer’ių, kodėl jie tuo užsiima, galiu garantuoti, kad galbūt 1 iš 10000 atsakymų nebus susijęs su automobiliais ar lenktynėmis. Paklauskite to pačio varkrafto, lol’o, dotos entuziasto, kodėl jis žaidžia būtent tuos žaidimus. Nejaugi tikitės iš jo atsakymo, kad jis nuo 3 metukų svajojo užmušti vilką, kuris duoda daug coinsų, užvaldyti neegzistuojančią valstybę, kurioje veisiasi dinozaurai ir elfai, ar iššaudyti 16 žmonių komandą? Tikriausiai ne?

Aš jokiu būdu nemenkinu būtent kitos srities žaidėjų ar tų žaidimų, kaip galėjo pasirodyti. Tiesiog stipriai nuvilia tai, jog toks elementarus dalykas, kaip lenktynės, yra nustumiamas į “paskutinę lentyną”, o ant pjedestalo gulasi kruvini kardai ir magiški smūgiai iš lazdos. Nepaisant to, kad simracing’e taipogi vyksta įvairūs čempionatai su piniginiais prizais (kad ir kuklesniais nei įprasta), tai niekam nerūpi ir galbūt niekam niekada nerūpės.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad nuo straipsnio pasirodymo balandžio mėnesį praėjo beveik du mėnesiai, o minėta organizacija, turėjusi pradėti savo veiklą gegužę, taip ir nesusikūrė. Dėl to galima tik piktdžiugiškai pasijuokti arba nuoširdžiai nusivilti.

Nepaisant visko, eracing.lt kolektyvas linki jums geros vasaros ir gero poilsio!

Nėra panašių įrašų.

Patalpino: Klaidas (17 įrašų)  |  RSS prenumerata  |